“Auktyon” - muzikos, poezijos ir teatro sintezė

Vakaris Deksnys
2006-10-05 http://www.lrytas.lt/?id=11600318021157719407&view=4

“Tu ką — klausaisi “Russkoje radio”?”, - ne kartą teko išgirsti klausimą iš žmonių, kuriems pripažindavau, kad viena mėgstamiausių mano muzikos grupių yra rusiška - “Auktyon” iš Sankt Peterburgo.
Turiu nuvilti, gerbiamieji, ne. Tokia muzika šiai radijo stočiai - “ne formatas”. Ir negali būti “formatas”, kadangi daugiau nei 20 metų grojantys muzikantai nekuria vienadienių hitų, nekoncertuoja pagal fonogramą, o scenoje kuria ne tik muzikos, bet ir avangardinės poezijos bei beprotiško šokio šou.
Tuo įsitikino ir trečiadienio vakarą į Vilniaus klubą “New York” susirinkę keli šimtai šios grupės gerbėjų, kartu su pagrindiniais grupės “veidais” Leonidu Fiodorovu bei Olegu Garkuša nuo pat pirmųjų taktų traukę jau seniai žinomas ir naujesnes “Auktyon” dainas.
Ką jie groja? Toks klausimas gali kilti ne tik negirdėjusiems šios muzikos, bet ir ne kartą išklausiusiems įrašus. Tradiciškai “Auktyon” pristatoma kaip roko grupė. Tačiau niekam nebekelia nuostabos, kai melodingai pradėję dainą muzikantai pamažu ima improvizuoti, kai šalia gitarų įsijungia tūbos, trimito ir saksofono partijos, o pats skambesys ima panėšėti kone į kakofoniją. Tačiau taip meistriškai valdomą, kad vos tik pasiekus aukščiausią tašką visi muzikantai net nesusižvalgydami sugeba iškart grįžti prie pagrindinės temos. Yra ko pasimokyti net ir neprastiems džiazo muzikantams.
Atskiras personažas — O.Garkuša. Gerokai išstypęs, liesas, į penktą dešimtį įkopęs “jaunuolis” sugeba visą koncertą siausti scenoje, beprotišku ir sunkiai suvokiamu šokiu užvesdamas visą salę (tai šiek tiek skiriasi nuo Arno Lukošiaus pasirodymo Eurovizijoje, tačiau abu galėtų steigti savo šokių mokyklas). Per pauzes tarp dainų jis deklamuoja savo kūrybos eilėraščius, teatrališkai bendrauja su publika ir kolegomis muzikantais, o dainoms dažniausiai pritaria surikdamas į mikrofoną ar pūsdamas mažas neaiškios kilmės birbynes bei švilpynes.
Koncerto metu į galvą atėjo mintis — šiek tiek gaila muzikos ekspertų. Žinant jų pomėgį viską sudėlioti į lentynėles pagal žanrus ir judėjimus, „Auktyon“ netilptų į jokį stalčiuką. Nes tai — tikras „ne formatas“, Kaip ir pats grupės pavadinimas, rusiškai tyčia rašomas su klaida - „АукцЫон“.

* * *
- Iš kur tiek energijos?, - po koncerto pasiteiravau O.Garkušos, kuris visuomet priverstas būti grupės „atstovu spaudai“.
- O ką aš žinau. Neįsivaizduoju. Gal kad grybus valgau.
- Kokius?
- Na, va, prasideda... Nevalgau aš grybų. Na, tiesą sakant, valgau, bet ne tuos kvaišinančius, o paprastus. O energijos? Manau, kad žmoguje jos nuo pat gimimo būna skirta tiek, kiek reikia. Gal man jos teko daugiau (šypsosi).
- „Auktyon“ kartu groja nuo 1983-iųjų. Kaip pavyksta sutarti tokiai vyriškai kompanijai?
- Labai sunkiai. Pykstamės ir keikiamės kiekvieną dieną. Nors ne, meluoju. Visa tai jau seniai baigėsi, dabar bendraujame labai normaliai.
- Ar pavyktų suskaičiuoti, kelintą kartą lankotės Lietuvoje?
- Būtų sudėtinga. Gal kokį penktą ar šeštą. Viskas prasidėjo 1986-1987 metais, kai vykdavo roko festivaliai „Lituanica“, kuriuose mes grojome. O dabar atvykome tiesiai iš JAV, kur turėjome keletą koncertų bei įrašinėjome naują albumą.

Vilniuje koncertavo Sankt Peterburgo grupė „Auktyon“

Dovydas Bluvšteinas, „Gramofonas“
2006 spalio mėn. 5 d.

Praėjęs savaitgalis nepadovanojo muzikos mėgėjams įdomesnių pramogų, taigi teko kantriai laukti trečiadienio — kultinės Sankt Peterburgo roko grupės „AuktYon“ koncerto. AuktYon atvyko į Vilnių jau trečią ar ketvirtą kartą.
Pirmasis ar pirmasis ir antrasis apsilankymai (to jau niekas tiksliai neprisimena) įvyko gilioje senovėje — devinto dešimtmečio pabaigoje. Tuomet, per patį roko populiarumo piką, „AuktYon“ grojo Vilniaus sporto rūmuose per festivalį (ar festivalius?) Lituanica.
Tada grupė dar labai nedarniai grodavo paprastas daineles, pasižymėjusias gašliais ir dviprasmiškais tekstais, o pagrindine jos atrakcija buvo strakaliojantis po sceną ilgas ir liesas šoumenas Olegas Garkuša.
Pasipuošęs baltais baltiniais ir baltom pirštinėm, su fraku, nusagstytu briliantų ir ordinų imitacijomis, jis darė didelį įspūdį „perestroikos“ laikų roko gerbėjams.
Olegas Garkuša priminė legendinį grupės „Happy Mondays“ narį, „tambūrino virtuozą“ Bezą, kuriam buvo leidžiama groti tik atokiau nuo mikrofono, kad niekas jo „muzikavimo“ neišgirstų. Užtat, kaip ir Bezas, Garkuša aktyviai bendraudavo su publika ir ją visais įmanomais būdais audrindavo.
Nuo tų naivių ir euforiškų laikų praėjo nemažai laiko, kol „AuktYon“ vėl pasiekė Vilnių. Grupė spėjo pergyventi savo kūrybinį pakilimą — įrašyti vieną geriausių rusiško roko albumų Ptica (1993) ir palaipsniui nugrimzti į letargo miegą, pertraukiamą tik komerciškai pagrįstomis koncertinėmis kelionėmis į Vakarų Europą.
Tapo aišku, kad tikroji „AuktYon“ jėga yra ne Garkuša, o gitaristas, vokalistas ir dainų autorius Leonidas Fiodorovas. Olegas Garkuša tapo antrarūšiu roko poetu ir kino aktoriumi. Tuo tarpu Leonidas Fiodorovas, matyt, bijodamas diskredituoti kultiniu tapusį grupės vardą, paniro į individualius projektus. Pasitelkęs gerus rusų džiazo muzikantus, jis įrašė keletą neblogų albumų.
Užsitęsusi pauzė „AuktYon“ diskografijoje jau pasiekė gal net rekordinį neiširusiai grupei dydį — per 13 metų! Tik praėjusį mėnesį pagaliau buvo paskelbta, kad jau yra įrašytas naujas albumas. Pranešimas skamba gana įspūdingai — įrašų sesija vyko Niujorke, o grupei talkino avangardinio džiazo grandai John Medeski, Mark Ribot, Frank London ir Ned Rotenberg. Taigi netrukus sužinosime, ar vertėjo laukti tuos 13 metų.
Jaunesnė Vilniaus publika turėjo progą išvysti AuktYon maždaug prieš dvejus metus. Tuomet koncertas vyko Lenkų kultūros namuose, tačiau dėl prastos garso kokybės buvo sunku įvertinti grupės formą. Spalio 4-ąją klube New York technika veikė kur kas geriau, dėmesį tik šiek tiek blaškė visiškai nepriklausomai nuo muzikos siūbuojantys ir keičiantys spalvą prožektoriai.
„AukYon“ atvyko ta pačia sudėtimi ir grojo berods tą pačią programą, kaip ir praėjusį kartą. Visi kūriniai seni, daug kartų girdėti. Dauguma jų labai skyrėsi nuo originalių įrašų, tapo sodresni ir turtingesni. Kai pagalvoji, 13—18 metų yra pakankamas laikas gerų aranžuočių sukūrimui.
Mano simpatijos ir antipatijos „AuktYon“ repertuarui nuo to nepasikeitė. Kūriniai Fa-fa, Karlik Nos, dainos iš albumo „Ptica“, kurie patiko anksčiau, patinka ir dabar. Tai, kas atrodė neskoninga — Soset, soset, Žopa, – vis tiek prasiveržia net per rafinuotas aranžuotes.
Stebina grupės „AuktYon“ sugebėjimas sujungti į darnią visumą skirtingus žanrus – roką, džiazą, rusų ir Balkanų folklorą ir net klasikinę muziką. Drauge su subtiliais ir jausmingais Leonido Fiodorovo tekstais ir vokalu iš to gaunasi labai ypatingas, nepakartojamas efektas.
Manau, kad grupei „AuktYon“ ir visų pirma Leonidui Fiodorovui pavyko sukurti geriausią rusišką roko atmainą. Joje nėra pigių liaudies muzikos citatų ar balalaikų garsų. Specifinis rusiškas gyvenimo pajutimas čia perduodamas kur kas subtiliau ir giliau.
Belieka tikėtis, kad naujasis albumas taps rimtu postūmiu „AuktYon“ istorijoje ir kitą kartą Vilniuje mes išgirsime naujus kūrinius, o grupės albumo neteks laukti dešimtį ar daugiau metų.